Ironiška ir savęs bei kitų per dantį patraukti nevengianti aktorė Edita Užaitė (28) džiaugiasi pasitaikiusia proga patekti ant garbingojo Kanų kino festivalio raudonojo kilimo. Ji yra viena iš trijų kandidačių kasmečiame "Kino pavasario" konkurse būti apdovanota akreditacija į šią prestižinę kino šventę. Nors, anot jos, šiandien labiau prestižine yra laikoma ne aktoriaus, o žvaigždės profesija, Edita niekada nesigailėjo pasirinkusi tokią specialybę.

- Esi viena iš trijų kandidačių važiuoti į Kanų kino festivalį. Ką tau tai reiškia?

- Labai apsidžiaugiau tai sužinojusi. Šį įvertinimą galėčiau prilyginti Auksinio scenos kryžiaus nominacijai. Kita vertus, lietuviškų filmų yra nedaug, dėl to ir kino aktorių pasirinkimas yra mažesnis. Bet, šiaip ar taip, man tai yra didelis įvykis.

- Save laikai teatro ar kino aktore?

- Pagal tai, ko darau daugiau, turėčiau vadintis teatro aktore, bet tai nereiškia, kad nenorėčiau būti kino aktore. Lietuvoje tikrai labai mažai pastatoma filmų, o ir juos statyti yra gana sudėtinga. Tad šiuo atveju nelabai kas priklauso nuo mano pasirinkimo.

- Ar visi teatro aktoriai gali vaidinti kine ir atvirkščiai?

- Ne, tikrai ne visi. Gali būti geras kino aktorius, bet nebūsi geras teatre ir atvirkščiai. Kine kita darbo specifika. Pats vaidmuo turi būti atliktas vienodai gerai, bet skiriasi techniniai dalykai. Teatre žiūrovas yra toliau, todėl ir emociją turi siųsti į tolį. Kine vaizdo kamera gali fiksuoti kiekvieną tavo raukšlelę, todėl negali persistengti.

- Ar norėtum aktorės karjerą išbandyti užsienyje?

- Pagrindinė problema yra kalba. Pavyzdžiui, šokėjai kalba ta pačia, kūno, kalba. Operos dainininkams, muzikantams - irgi lengviau. O aktorius turi tobulai mokėti kalbą. Velnias žino, kaip viskas pasisuks, bet, žinoma, tokių minčių ir norų yra.

- Koks yra tavo svajonių užsienio režisierius?

- Man labai patinka Pedras Almodovaras (Pedro Almodovar). Labai patiko režisieriaus Danielio Šneso Arevalo (Daniel Schnez Arevalo) filmas "Tamsiai mėlyna, beveik juoda". Labai patinka Vudis Alenas (Woody Allen), bet jo filmuose, ko gero, jau nesuvaidinsiu. (Juokiasi.)

- Ar kada nors galvojai apie ilgalaikę emigraciją?

- Važiuoti ieškoti laimės - nežinau, bet jei pakviestų su konkrečiu pasiūlymu - kitas reikalas. Esu jauna, noriu dirbti kine. Jei man tokios galimybės nesuteikia čia, kodėl turėčiau atsisakyti svetur. Man mano gyvenimas yra vienintelis. Man visai neįdomu, kad gal po 20 metų Lietuvoje situacija pasikeis. O šiaip viską mesti ir važiuoti skinti braškių ar pomidorų vien dėl dvigubai didesnio atlyginimo nelabai norėčiau. Geriau turėsiu mažiau, bet dirbsiu savo mėgstamą darbą. Man atrodo, kad gyvenimas ir širdis neturi kainos. Jie negali būti parduodami.

- Ar šiandien Lietuvoje konkurencija tarp aktorių yra didelė?

- Tarsi ir didelė, nes kaip tokiai mažai šaliai aktorių yra daug, o situacija, kai reikia tam tikro amžiaus, tam tikro tipažo aktoriaus, ir jo nerandi. Tad gerų aktorių niekada nebus per daug. Be to, aš asmeniškai tos konkurencijos nejaučiu.

- Daugelis dabar eina vaidinti be jokio išsilavinimo. Kaip manai, ar aktoriui užtenka vien talento?

- Ne. Nors talento akademijoje neįgysi, jį turi atsinešti, bet profesijos išmanymas yra būtinas. Visos tos žvaigždutės be išsilavinimo scenoje neturi "svorio". Dar nebuvo nė vieno tokio genialaus, kuriam užtektų tik talento.

- Tavo manymu, aktoriaus profesija šiandien yra laikoma prestižine?

- Aktoriaus - nežinau, bet žinau, kad "žvaigždės" profesija yra laikoma prestižine. Dabar Lietuva tapo komisijų ir žvaigždžių kraštu. Nueina į televiziją, pasivaipo - ir jau žvaigždė. Kažkoks vidutinybių metas.

- Viename interviu minėjai, kad nemėgsti susireikšminusių aktorių. Ar daug aplink save tokių matai?

- Tarp tų žmonių, su kuriais dirbu, nedaug. Pavyzdžiui, mūsų chebrytė laidoje "Dar pažiūrėsim" yra labai atsipalaidavusi. O teatre būna, kad pastebi vieną kitą tokį. Bet bandai nekreipti dėmesio arba patraukti jį
per dantį.

- Iš šalies žiūrint "Dar pažiūrėsim" atrodo, kad pirmiausia visi esate draugai, o tik paskui kolegos. Kaip yra iš tikrųjų?

- "Draugai" yra labai didelis žodis. Tiesa, kad esame bendraminčiai, taip pat suprantame humorą. Su kai kuriais esu draugė, su kai kuriais - tik kolegė.

- Sunkiau ar lengviau dirbti su draugais?

- Man lengviau. Nuo pat pradžių supranti, ko žmogus nori, ko jis tikisi iš tavęs.

- Laidoje "Dar pažiūrėsim" parodijuojate įvairias televizijos laidas. Ar yra kokios nors ribos, iš ko juoktis tu negalėtum?

- Niekada nesijuoksiu iš Editos Mildažytės laidos "Bėdų turgus". Tai, ką ji daro, man yra labai gražu. Be to, nesijuokiam iš tikrai rimtų dalykų.

- Ar pačiai iš savęs nesunku juoktis?

- Turi omeny serialą "Moterys meluoja geriau"? Tai būna vieni iš smagiausių filmavimų. (Juokiasi.) Net smagiau negu patį serialą vaidinti.

- Ar, nuolat vaidinant kitus, nėra pavojaus nebesuprasti, kas esi tu, o kas tik tavo personažas?

- Kad aš iki šiol nežinau, kas esu. Kartais atrodo, kad gerai save pažįsti, bet imi ir iškreti tokį dalyką, kad net pati nustembi. Tačiau tai ne dėl to, kad vaidini įvairius personažus. Taip gali būti kiekvienam.

- Ar nepagauni savęs vaidinančios už scenos ar filmavimo aikštelės ribų?

- Jei taip būtų, užsirašyčiau į Vasaros g.5. (Juokiasi.)

- Kokios yra aktorių profesinės ligos?

- Narcisizmas, susireikšminimas, savęs sudvasinimas.

- Pačiai niekada niekas nesakė, kad esi susireikšminusi?

- Sakė, bet nemanau, kad tokia esu. Man patinka pasijuokti iš savęs ir kitų. Vaidindama žvaigždę iš savęs ir juokiuosi. Kita vertus, per daug savęs neanalizuoju.

- Esi savikritiška?

- Labai, gal to ir neparodau, bet save "padrožti" labai moku ir mėgstu. (Šypsosi.)

- Kaip atrodo tavo laisvalaikis?

- Laisvalaikiu vasarą važiuoju į gamtą, o žiemą ar rudenį nevengiu pasivaikščioti po naktinį Vilnių, dabar gal truputėlį rečiau, nes dažnai rengiame vakarėlius pas draugus.

- Ar esi dažnas svečias viešuose vakarėliuose?

- Tie vakarėliai mane nervina. Ateina žmonės pasipuikuoti savo naujomis rankinėmis, naujais batais ir galvoja ne apie linksmybes, o kaip papozuoti fotografams. Man šitie dalykai nelabai patinka. Juokinga, kai parduotuvės atidaryme patiestas raudonas kilimas, kokio nors "kabačioko" atidarymas - vėl raudonas kilimas. Visi eina tokiais rimtais veidais su didžiausiomis gėlių puokštėmis.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"