Kiek kainuoja saldi aistra? (foto) (1)2008 lapkričio mėn. 11 d. 15:02:00 Perskaitė 465
www.vakarozinios.ltLapkričio pabaigoje žiūrovams bus pristatyta Gyčio Ivanausko režisuojama moderni Hanso Christiano Anderseno pasakos suaugusiesiems "Raudonos kurpaitės" inscenizacija. Apie tikrą aistrą ir saldžias pagundas, su kuriomis kovoja pagrindinė spektaklio herojė, kalbiname vieną iš ją įkūnysiančių aktorių Editą Užaitę.


- Šiame spektaklyje, kitaip nei būdinga tradiciniam teatrui, aktoriai atliks po kelis vaidmenis.

- Taip. Vienas mano vaidmenų - mergaitė. Kito nesakysiu. (Juokiasi.) Čia esmė - ne konkretūs personažai, jų ryškumas, o mintis, kurią norime išsakyti. Svarbiausia - pati istorija, emocija.

- Apibūdink spektaklio muziką.

- Man ji liūdnai šviesi. Melodija, gimdanti jausmus.

- O kaip manai, kokias emocijas "Raudonos kurpaitės" sukels žiūrovams?

- Spektaklis - gana moteriškas, švelnus, intravertiškas, toks plaukiantis. Jo mintis išreiškiama per pasąmonę, per vidinius mergaitės išgyvenimus. Tačiau spektaklyje nėra gvildenama vien moteriška problemika.

Kalbėsime apie užslėptą troškimą, aistrą. Kaip su tuo kovoti - nieko nedaryti, užsispausti ir išduoti save? Ar pasiduoti aklai aistrai ir nežiniai, kur visa tai nuves...

Manau, viena ar kita yra išgyvenęs kiekvienas iš mūsų. Tad ir emocijos, kurias patirs žiūrovas, neprognozuojamos ir greičiausiai labai prieštaringos.

Su pagundomis kovoja

- O tu ar esi patyrusi tą jausmą, kai, rodos, kojos pačios nuneša ten, kur reikia?

- Esu. Tačiau stengiuosi būti atsargi, nes kartais mes supainiojame širdies troškimą su vienadiene emocija.

- Ką dažniau renkiesi - emocijas ar protą?

- Deja, emocijas.

- Kodėl "deja"?

- Todėl, kad per dažnai jomis vadovaujuosi. Žmones priimu pernelyg šiltai arba visai be paaiškinimo atstumiu.

- O ar turi atsparumą pagundoms?

- Ne! Mėgstu ilgai pavakaroti su draugais, mėgstu paganyti akis į gražius vyrus, mėgstu ruošti skanų maistą. Bet su visu tuo stipriai kovoju bandydama atrasti naujų pomėgių, pavyzdžiui, lankymąsi sporto klube. (Juokiasi.)

- Kiek erotikos bus "Raudonose kurpaitėse"?

- Kol kas aš dėčiau ženklą N-14, bet norėčiau, kad būtų uždėtas ženklas - XXS. T.y. mes dar daugiau padarytume. (Kvatoja.)

- Pasakos pabaiga tradiciškai laiminga?

- Ji baigiasi tragiškai. Tačiau papasakosiu vieną išgyvenimą.

Vakaras. Einu senamiesčio gatvele. Jauna, pasipuošusi, laiminga. Ir pamatau gatve einančią senutę elgetą. Ji visa susilenkusi, kuprota. Pagalvoju, kokia vargšė... O vėliau permąstau, o kodėl vargšė? Ar tik ne priešingai? Ką aš turiu, kad jaučiuosi už ją laimingesnė? Vyro, vaikų neturiu, stiprių išgyvenimų dar nesu patyrusi. O ta bobulytė, nesvarbu, kaip dabar atrodo, tu nežinai, ką jinai išgyveno, kokį emocinį turtą ji yra sukaupusi. Gal ji dabar eina medituodama ir jaučiasi labai laiminga?

Pasaka "Raudonos kurpaitės" sukelia panašių minčių. Mergaitė liko be kojų, bet ji išdrįso, nepabijojo pažinti savo aistros. Kyla klausimas, kas laimingesnis - tas, kurio gyvenimas dabar sugriautas, bet jis išgyveno begalę stiprių emocijų, ar tas, kuris ramiai, tvarkingai gyveno, tačiau neturi ko prisiminti?

Kiemo chuliganė

- Spektaklio premjera - lapkričio 29 d. Kokios nuotaikos artėjant šiai dienai?

- Šiandien dar ramu. Tačiau paskutinėmis savaitėmis kasdien turėsiu po spektaklį. Taip dar nėra buvę. Aš mėgaujuosi tokiu ritmu, tačiau šiuo atveju kiek gąsdina, kad, be visų darbų, laukia ir premjerinis darbas. Bet iš principo stresas man patinka. Aš labiau stresuoju, kai nėra streso. (Juokiasi.)

- O ar mėgai pasakas vaikystėje?

- Labai. Savo vaikystę atsimenu etapais. Visai mažiukė, buvau kiemo chuliganas, kaimynų vaikų vadeiva. (Juokiasi.) Mokytis skaityti labai nepatiko. Bet vėliau, kokių 8-9 m., netikėtai atradau šį malonumą. Namie turėjome didelę pasaulio pasakų kolekciją. Knygos mane taip įtraukė, kad net nustojau eiti į kiemą. Per kokius metus įveikiau visas namie esančias knygas.

- Dabar randi laiko knygoms?

- Taip. Nors buvo pora vasarų, kai neperskaičiau nė vienos rimtos knygos, išskyrus dvi - tai ispanų kalbos gramatika ir žodynas. (Juokiasi.) O neseniai skaičiau labai gerą knygą - Viktoro Pelevino "Šventoji vilkolakio knyga" (tekstas dar žinomas pavadinimu "A Chuli" - aut. past.).

"Raudonos kurpaitės" - tai pasaka apie našlaitę, kuriai gyvenimas suteikė galimybę mėgautis prabanga, tačiau neilgai. Gal dėl jos naivumo, o gal dėl pernelyg didelio džiaugsmo gavus dovanų raudonas kurpaites pasakos fabula pasisuka netikėta linkme.

"Mergaitė dar bandė maldauti pasigailėjimo, bet nespėjus nė žodžio išdaužti raudonosios kurpaitės jau nunešė ją šalin. Šokdama ji perskriejo per erškėtynus, per upelius, per gyvatvores ir lėkė vis tolyn, nė akimirką nepaliaudama šokti, kol atsidūrė prie savo buvusių namų, o ten išvydo gedulingą procesiją", - rašoma H.Ch.Anderseno pasakoje "Raudonos kurpaitės".

Spektaklio "Raudonos kurpaitės" premjera - lapkričio 29, 30 d. 19.00 val. Vilniaus "Menų spaustuvėje".